Kaip gyvenimo sukurtuose labirintuose rasti save ir galiausiai išėjimą, jei jame klaidžioja tik vėlės, o visi slenksčiai jau seniai išsitrynė purve?

Mano debiutinė siaubo istorija „Išgyventi savastį” pasakoja apie paklydimus kitų kuriamoje gyvenimo idilėje. Pasakojimo metu keliausite vidiniais protagonisto sumaišties labirintais. Kiekvienas pasakojimo dalyvis kažkada svajojęs, nustojo savęs klausytis ir pasidavė, pasidavė ieškoti ir labirintas virto nesibaigiančia spirale. Ar kas nors pasikeistų jei bent vienas iš jų paprašytų pagalbos? Ar būtų kitaip, jei savo labirintu eitų ne vienas? Arba jei galiausiai, išgirstų save?